Lyčių nuosavybė

Aš nuoga.

Nugara į tave,

o mano plaukai kabo ore.

Pajusk mano kvėpavimą,

prisiliesk

Ir išgerk bet kokį mano nerimą.

Aš jo pilna kaip ir tavęs.

Ši sekundė verta vieno bučinio

Ir taip ištisą minutę,

kol tamsa kūnus išskiria.

Aš negaliu nepaklust,

kai aistra šokti kviečia.

aš pasineriu į judesius

kai žemė miega,

o smaližiai pirštai mane liečia…

Tu apnuodijai mane vos prisilietęs…

Tu parėjai nebyli,

bet pasakei tai,

dėl ko užmigt negaliu.

Ir nusigręžiau vien tam ,

kad girdėčiau save.

Dingo balsai trapūs lyg stiklas.

Miega avinėliai

už durų,

su plyšiais ir neryškia šviesa,

kuri duoda žinot,

kad nemiegat.

Aš rytojų planavau kitokį…

Užrištom akim,

po dykumą, akli.

Mes ėjom į šiaurę,

Saulės pasitikt.

Tu suklupai,

o aš ėjau.

Žinojau, kad čia nėra lietaus

Ir vėjas čia kitoks.

Aš paskendau šlaituos,

smėlio kovoj ir orandžinėj tamsoj,

kurios nemačiau.

Nepastebėjau kaip dingai,

tik jaučiau, kaip ateini.

Rasoja mano kaklas kai esi netoli.

Žiūrėk į saulę, į pasaulį, į beribį vėjo namą,

bet laikyk mane,

Aš myliu…

Spinduliuoja vienatvė,

Gyva , matyt, esi mano
drauge.

Iš toli galėčiau tave atpažint…

Ir surasti.

Aš sudrumsčiau vandenį,

Kad galėčiau nors
minutėlę pabūti tavo centre.

Ten ir palydovai nerastų
manęs,

kur sustoja plakti širdis.

Nurimsta mintys,

tik imi kilti
bespalviais sparnais

į neribojamą erdvę,

kad sugrįžtum
savim…

Žodžius tu sukrovei į debesį

ir paleidai kaip traukinį lėkti.

Išdegs erdvė paskutinė,

Tik raidėm puoši vakaro žvaigždę imbierinę.

Nukris į jūrą sidabro vagonai,bėgiai ir prisiminimai,

O aš prigėrus vėjo,

Ištekinta saulės leisiuos krantais,

O tu tik lauksi,

Nemiegosi,

Po žydrąja drobe tavo vartai,

Nebegrįšiu…

Naktinių kmynų arbatoj ,

žiogai puotavo žolėje,

vienas kito nematant.

Iškoštam danguj

Sielos skęsta,

judesiais užpildo jos tylą ,

kai vaikų dar nemigdo

Bučiuoju šią pievą.

Nors paklydėlės akys

Nakties neužpildo

Pasijaučiu didesnė

nei žmogus ant tilto,

Po kuriuo naktis nespėja išeit.

Atneškit man dar vieną dieną,

kad ją pajusti vėl galėčiau.

Aš nebekovosiu su muzika,

ji pati mane pasiims.

Išaus penkios ryto

ir laukus aš pavysiu.

Taip mes žaidžiam su vėju

ir bučiuoju aš pievą…

Sudieu, sudieu.

Viena ir vėl .

Alkanos naktys nemigdo ir negirdi.

Aš kenčiu.

Bet kam?

Kad akys kasdien suklystų.

Jų gilumoj bandau kasnakt užmigti…

Aš pavogiau naktį,

kad galėčiau tave pavaišinti meile.

Aš vynu užpildysiu erdvę

ir pasikviesiu tave.

Tu nepyk.

Bet man patinka tavo akys,

skaitančios beprasmį lapą

iš mano knygų,

kurių neskaitau.

Manim čia nekvepia

Nė kiek.

Neapsirik.

Šiluma kitam kambary.

Tik šiąnakt meile

gali dalintis su manim.

Aš visą naktį tik tau išnuomojau ,

Mano beproti…

Aš  čia.

Ta  pati.

Galvoju,

Kas  laša  nuo  stogo.

Aš vėl  ten  pat,

Guliu

Ir vienodai  kvėpuoju

Po  lova.

Aš  čia.

Visada  taip pat.

Net  laikas  manęs  nepakeitė,

Tik kūną  suraigė ,  padalino

Ir  pasmerkė  laukt,

Tų  pačių dienų kaip  ši,

Be  vardo,

Kasdienybės  kvapu permirkus

Aš blėstu,

Kas diena

Tuo pačiu laiku,

Ir  niekam nesakau tiesos,

Kad  blėstu…